Tibeto Mirusiųjų knyga

Aš tikiu, kad gilios šių tekstų įžvalgos taps įkvėpimo ir paramos šaltiniu daugybei žmonių visame pasaulyje.

                                           - Jo Šventenybė Dalai Lama

Mirtis yra reali, ji dažnai ateina be įspėjimo ir jos neįmanoma išvengti. Bet ar įmanoma iš tiesų suprasti, kas vyksta už šio pasaulio ribų ir, galbūt, šiek tiek kitaip nugyventi tas brangias minutes čia, Žemėje? Galų gale, ar yra būdas palydėti į Amžinybę išeinantį ir suvokti, kas mūsų pačių laukia Anapus? TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGA – vienas svarbiausių pasaulio šventųjų tekstų, senovinis Jėgos šaltinis, esminis Himalajų kultūrų pažinimo instrumentas ir Sielos vedlys į pasaulį anapus.

Šiandieniniame pasaulyje randasi vis daugiau žmonių, nusivylusių materializmo filosofija ir besidominčių mirtimi, tiksliau – pomirtiniu gyvenimu. Kiekviena tauta turi savus pomirtinio gyvenimo vaizdinius. Tačiau tibetiečiai jį aprašo ypač išsamiai TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGOJE, kuri skaitoma prie mirusio žmogaus, tikint, kad kurį laiką jo sąmonė dar neišeina iš kūno, ir kad jis girdi skaitovo žodžius. Ši knyga tibetiečiams yra vadovas, leidžiantis nepaklysti mirties ir atgimimo tarpsnyje (bardo). Giliausias koncepcinis jos pagrindas – didžiojo pirmapradžio tobulumo (tib. dzogčeno) filosofija, kurios esminis teiginys – visos būtybės yra nuo pat pradžių nušvitusios: tereikia atskleisti šią savo (budhos) prigimtį. Šį mokymą į Tibetą VIII amžiuje atnešė Guru Padmasambhava, kuris laikomas ir TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGOS autoriumi. Aišku, pats jis šios knygos nerašė – tik perdavė jos mokymą, su kuriuo ir supažindiname skaitytoją šiame vertime.

                         - Algirdas Kugevičius, knygos vertėjas iš tibetiečių kalbos